Vaikystė – ligoninėse
Sauliui – 26-eri. Abu žinome – jis greitai mirs, jei negaus pagalbos. Plyš plaučiai, nes jau metus jis kosi krauju.
Ir taip stebuklas, kad tiek laikosi, nes jau aštuonerius metus niekas jo negydė.
Sauliaus biografija – trumpa ir paprasta. Ligą Vilniuje diagnozavo anksti – 2,5 metų. Visą vaikystę – nuolatiniai plaučių uždegimai, kaulų lūžiai, dusulys.
Diena prasidėdavo nuo porcijos „sukvėpuotų” vaistų vaikų poliklinikoje. Kas keli mėnesiai – ligoninių reanimacijos palatos.
„Visa laimė, kad pakliūdavau į Vilniaus universitetinės ligoninės Vaikų ligų kliniką. Docentas Sigitas Dumčius mane apgydydavo”, – prisimena Saulius.
Nuo tos pačios ligos mirė jaunesnis brolis. Saulius, jau paauglys, į gyvenimą kabinosi vienas.
Neišlaikę nuolatinės kovos dėl vaikų gyvybės tėvai išsiskyrė.
Nuosprendis: atimtas gydymas
Prieš aštuonerius metus Saulius baigė vidurinę mokyklą. Gavo atestatą ir nuosprendį – jau nebe vaikas, taigi išbraukiamas iš vaikų poliklinikos sąrašų. Su stora ligos istorija turi kulniuoti pas šeimos gydytoją.
„Gydytoja tik skėstelėjo rankomis – tavo tyrimai blogi. Prisipažino, kad nedaug žino apie šią ligą, o vaistai man, 18-mečiui, nebepriklauso, nes per brangūs, o aš – nemokus.
Suprantame – peržengiau tą ribą, kai jau turėjau mirti.
Nusiuntė pas pulmonologę į Klaipėdą. Ateidavau pas ją springdamas pūliais, švokšdamas, kriokdamas. Gydymo – jokio, nes esą ligonių kasos vis tiek nekompensuos vaistų.
Išrašydavo vaistų, kurių gali pats nusipirkti vaistinėje. Supratau, kad man leisti gyventi – per brangu.
Kaip man dirbti, kaip gyventi? Dirbau statybose. Slėpiau nuo kitų ligą lyg raupsuotasis. Kosėdavau susirietęs žaliais kraujingais skrepliais, užtrindavau kulnu, kad niekas nepamatytų”, – lyg ir ramiai dėsto Saulius. Nevilties būsena jam – įprasta.
Prispjaudė dubenį kraujo
Atėjo 2010-ieji. Vieną rytą Saulius atsibudo springdamas krauju. Kraujavo plaučiai. Suprato, kad artėja pabaiga.
